Žaidimą reikėtų išskirti kaip  savarankišką kalbos ugdymo metodą. Aktyvinant žodyną, skatinant mokinius kalbėti, ypač didelę reikšmę turi žaidimai, nes žaisdamas vaikas greičiau įsijaučia į situaciją, jo veikla pasidaro konkreti, motyvuota, jis  lengviau kalba ir geriau supranta aplinkinių žmonių kalbą. Vaiko kalba žaidžiant gyvesnė, išraiškingesnė, ne tokia monotoniška tempo ir stiprumo atžvilgiu. Žaidžiant susidaro palankios sąlygos ištarti klausiamuosius, šaukiamuosius, tiesioginius sakinius. Vėliau lengviau tokius sakinius pavartoti ir kitomis aplinkybėmis savarankiškai.Žaidimai formuoja mokinių motyvaciją, stiprina tarpusavio sąveiką, supažindina su vienokiomis ar kitokiomis realaus gyvenimo situacijomis, sudaro galimybę aktyviau įsitraukti į mokymosi procesus. Daugelis žaidimų yra smagūs, teikia mokymuisi svarbios patirties, sudomina, įtraukia mokinius, ir patį mokytoją į visai naują ir malonią mokymosi veiklą.